…Algimantės eilės…

***

Pakelk akis į dangų,

Dangaus skliautuos ištirpk,

Ir leisk žvaigždėtam dangui,

Tave šviesa ištrint.

Savuos širdies žvaigždynuos,

Taip gera plaukioti,

Tik leisk sau jausti meilę,

Kvėpuoti širdimi…

 

***

 

Tėkmėj savoj,

Aš išskleidžiu sparnus.

Per meilės prizmę,

Taip gera man priimt visus.

Ir skęstu aš besąlyginės meilės šviesoje,

Taip gera jausti širdies vedimą,

Vidinėj tyloje.

 

****

 

 

Kur be eitum,

Sutiksi Dievą.

Ką bejaustum,

Tas jausmas Dievas.

Kokias patirtis bepatirtum,

Tai Dievo patyrimas per tave.

Širdies Šventykloje, apgaubk save,

Pačia giliausia savo tamsa,

Ir ta tamsa nuneš į šviesa tavyje.

 

 

***

 

Besąlyginės meilės tyloje,

Leisk sau giliai jausti – mamos žemės gimdoje.

Nekurk iliuzijų samsaros glėbyje,

Ir sklęsk savoj šviesoj,

Prisimink,

Tu Dievo glėbyje…

 

***

 

Jaukumo skraiste apsigaubk,

Ir leisk sau būt toj būsenoj jaukioj,

Mamos žemės meilę Tu pajausk,

Kūrėjo įkvėpimui leisk transliuot,

Visatos dėsniams pasiduok,

Ir kelk sparnus ir sklęsk vėjų srautuos,

jei ir nešios į šonus kartais vis,

Bet leisk jam būt…

Nes tu – tai jis.

 

***

 

Apie šviesos tėkmę tavyje,

Apie tamsos kelią manyje..

Ir kai praeisi šiuo keliu.

Išlysi savo matricoje tu.

 

***

 

Kiek gyvensi dar iliuzijoje?

Kiek kentėsi? Apsimetinėsi? Bėgsi nuo savęs? Nuo kitų? Nuo pasaulio platumų?

Bėgsi nuo savęs, savo tamsos, savo šviesos …

Kiek neleisi sau jausti tikro jausmo, nejausti širdies plakimo..

Dievo buvimo…

Mamos žemės gimdos gilumo,

Visatos energijų aukštumo.

 

***

 

 

Leisk sau visiškai grimsti į savo tamsą,

Leisk visiems neuronams jungtis iš naujo, persikrauti, gimti naujai.

Leisk gijimui tekėti per kiekvieną gyslelę,

VALYTI VISAS PATIRTIS KURIOS NEBETARNAUJA…

Jausk kaip išplaukia iš tavo visų kūnų, iš visų sluoksnių, visų lygmenų viskas kas nereikalinga…

Paleisk norą kontroliuoti..

Ir pasiduok tamsai kuri tave kelia į šviesą…

Telieka pasitikėti…

 

 

***

 

Jaukioj paunksmėj tarp kalnuotųjų skliautų,

Aš būnu, savimi, tokia kokia esu.

Ir vaikiška ir liūdinti ir užsispyrusi tokia,

Kokia mane sukurė kūrinija.

Esu, aš kas esu,

Ar meilėj ir skausme, nebėgu nuo savų jausmų…

Ir apie tai patyrimai šioj žemėj ir yra,

Apie laisvę savojoj širdyje…

 

 

***

 

Apie ką tie balti debesų takai?..

Apie meilės tėkme širdyje, toje nenuilstančioje beribėj erdvėje…

Pilnoj palaimos sūkurių tarp skraidančių vilnonių debesų…

Apie tyrą, švarią meilę savyje, kad galėtumei dalintis visada….

Tos šviesos ir gerumo takais, aplink žemę išraizgytais keliais…

Šviesios energijos takais, apie tai….

Kai sugrįžai…

Į tą šventovę….

Kur pabudai….